Į duris jau pabeldė rugsėjis. Metas, kai į dirvą beriama žiemkenčių sėkla, tikintis, kad kitais metų metų pavasarį laukai nuvilnys žaluma, o vasarą užderės gausus derlius.
Panašiai juk ir su mūsų andragoginiu rugsėju: atidarome duris mokslo išsiilgusiems žmonėms, „sėjame“ į juos šviesos ir gėrio sėklas, tikėdami, kad kitų metų pavasarį jie paliks auditorijas pasikeitę: įgiję daugiau žinių, labiau subrendę, galbūt, netgi labiau supratę save…
Džiugiai sutikime rugsėjį, tebūna mūsų širdys ir rankos atviros ateinantiems į mūsų auditorijas!