Vilties, Tikėjimo, snaigių delnuos ir Meilės širdy ramybei sruvenant Kūčių vakarą, džiugiai skambant Kalėdų varpams ir Naujiesiems beldžiant į duris!

„Pirmasis žiemos sniegas dengia nutilusius paupius. Minkštas, šviežias. Nežinia kuo kvepiantis: tolimais balandžio rytų atodrėkiais, atšilusio beržo sula? Baltas baltas tas sniegas, kaip sugrįžusių per ledonešį į miško ežerus gulbių sparnai, kaip ievų žiedai apyaušryje, nubarstę taką, versmelę klonyje.

Sukasi, šoka žydrai vaiskiame ore snaigės. Gaubiasi permatomais vėriniais pušys smėlėtame kalne. Gaubiasi permatomais vėriniais pušys smėlėtame kalne. Žalių eglučių karūnos žibančiais deimančiukais padabintos. Tuoj pabalių karklai vietoj nudžiuvusių pelynų baltomis rožėmis prasiskleis. Į apsnigtus kirtimus išeis plačiaragiai briedžiai. Miškas lyg šventovė, belaukianti krikštolinių žvakių šviesos.

Ištiesti, atversti tavieji delnai. Stebiesi: nedingsta snaigės – baltos žibuoklės – tavo rankose! Nesutviska vandens lašais ant juodų blakstienų.

Ar žinai kodėl?

Mylinčios tavosios rankos. Snaigės netirpsta nuo švelnumo, nors ir dega delnai karščiau už saulę.”

(Leonardas Gruzinskas)